Muziejus

Pagrindinės muziejaus veiklos kryptys:

Eksponuoti ir išsaugoti istorinę mokyklos bei kraštotyrinę medžiagą ateinančioms kartoms.

Panaudoti muziejaus erdvę ir fondus edukacinėje veikloje.

Dalyvauti NVŠ veikloje, siekiant geriau pažinti Sūduvos kraštą.

Istorija

Mokyklos muziejų 1963 metais įkūrė ir jam vadovavo geografijos mokytoja Filomena Sutkaitytė. Nuo 1972 metų muziejui daugiau kaip trisdešimt metų vadovavo istorijos mokytoja Violeta Silickienė. Vėliau muziejaus vadovais dirbo mokytojai Rasa Vaitkevičienė ir Vytautas Sveikata. Nuo 2015 muziejui vadovauja mokytoja Rūta Pankienė.

Muziejuje eksponuojama medžiaga apie mokyklos veiklą nuo jos įkūrimo iki šių dienų: surinkti ir dokumentuoti faktai apie mokyklos direktorius, mokytojus ir mokinius, mokyklą baigusius abiturientus.

Muziejuje kaupiama ne tik mokyklos istorijos aprašai, bet ir etnografinė, kraštotyrinė medžiaga. Ekspozicijose galima matyti mokyklos metraščius, mokinių ir mokytojų projektus, ekskursijų, turistinių žygių aprašymus, mokyklos švenčių, renginių scenarijus, nuotraukas, filmuotą medžiagą, padėkos raštus, kitus apdovanojimus, dovanas. Kraštotyros skyriuje – buities daiktus, mokytojų ir mokinių surinktus iš aplinkinių kaimų. Čia galima pamatyti senovinių liktarnų ir lygintuvų kolekciją, audimo stakles ir verpimo ratelį.

Nuolatinės ekspozicijos atspindi mokyklos kūrimosi raidą, Sangrūdos krašto istoriją, mokytojų ir mokinių veiklą, kultūrinį ir sportinį gyvenimą, knygnešių veiklą mūsų krašte, Sangrūdos apylinkės gamtinius, istorinius ir archeologinius paminklus.

Edukacijos

Kiekvienais mokslo metais gimnazijos muziejuje mokiniams  vyksta edukacinės pamokos įvairiomis temomis.

  • 2016-2017 m. m.
  • 2017-2018 m. m.
  • 2018-2019 m. m.
  • 2019-2020 m. m.
  • 2020-2021 m. m.

2016-2017 mokslo metais gimnazijos muziejuje buvo suorganizuota edukacija „Lino kelias“. Moksleiviai žiūrėjo trumpą pažintinį filmą apie linų auginimą, muziejuje susipažino su įrankiais, skirtais linų apdorojimui, lininiais audiniais ir jų panaudojimu mūsų kasdieniniame gyvenime. Edukacijos pabaigoje vaikai siuvo lininius maišelius vaistažolėms.

2017-2018 mokslo metais gimnazijos mokiniai dalyvavo edukacijoje „Nuo ėriuko iki megztuko“ (vilnos kelias).  Moksleiviai žiūrėjo pažintinį filmą apie avių auginimą ir kirpimą bei vilnos apdorojimą. Muziejaus vedėja supažindino edukacijos dalyvius su įrankiais avims kirpti, vilnai apdoroti, siūlams verpti, su vilnos panaudojimo galimybėmis. Vaikai turėjo galimybę nusivelti iš vilnos padėkliukus , velykinius margučius, papuošalus.

2018-2019 m. m. vyko edukacija „Duonos kelias“. Mokiniai žiūrėjo trumpą pažintinį filmuką apie duonos kepimą, susipažino su muziejuje esančiais įrankiais, skirtais javų sėjimui, pjovimui ir kūlimui. Vaikai noriai dalyvavo viktorinoje apie Lietuvoje auginamus javus, kurios metu sužinojo, iš kokių produktų kepama duona, kokių produktų ir patiekalų dar galima pasigaminti iš javų. Pradinių klasių mokiniai, panaudodami grūdus, sukūrė  darbelį.

2019-2020 m. m. gimnazijos mokiniai dalyvavo edukacijoje ,,Senasis audimas“. Kaip ir ankstesnėse edukacijose, taip ir tą kartą mokiniai žiūrėjo trumpą pažintinį filmuką, tik šį kartą apie audimą staklėmis. Muziejuje edukacijos dalyviai susipažino su audimo staklėmis, tradiciniais audimo raštais ir juos atkartojo popieriuje.

2020 metų pavasarį, karantino metu, vyko nuotolinės velykinės edukacijos apie margučių marginimo technikas : tradicinis marginimas vašku, augalais ir ,,Margučiai kitaip“.

 

Edukacinis užsiėmimas „Senoji bitininkystė" 2021

Nuotolinė edukacija ,,Senovinis margučių marginimas vašku" 2021

Nuotolinė edukacija ,,Meduolių kepimas"


Edukacija „Duonos kelias"

Nuotolinė edukacija ,,Margučių marginimas augalais"

Nuotolinė edukacija ,,Senovinis margučių marginimas vašku"

Būrelio „Mano kraštas" veikla

Išnykę kaimai

Sangrūdos gimnazijos muziejaus vadovės Rūtos Pankienės surinkta informacija apie išnykusius kaimus.

  • Gunkliškiai
  • Trikampai
  • Pasiekai
  • Slabatka

Tai kaimas, esantis Kalvarijos  savivaldybėje, Sangrūdos seniūnijoje. Nuo Sangrūdos centro nutolęs 4 kilometrus link vakarų ir besiribojantis su Trikampių, Pasiekų kaimais, Lenkijos Respublika ir magistraliniu keliu A5 Kaunas - Marijampolė - Suvalkai. 

Kaime šiuo metu yra dvi gyvenamos sodybos. Žilinskų sodyboje gyventojai tik vasaroja. Tai sena XX amžiaus pradžios sodyba. Ją pastatė Petras ir Anelė Žilinskai. Vėliau gyveno jų sūnus Benjaminas su žmona Irena Račkauskaite- Žilinskiene, kilusia iš Trakėnų kaimo.  

Buvusioje Jono ir Petronės Juozapavičių sodyboje dabar gyvena Jakubauskai. Tai vieninteliai nuolatiniai kaimo gyventojai. 

Įdomi Liškauskų sodybos istorija, tačiau dabar jau joje niekas nebegyvena. Gunkliškėse gyveno vokietis Heine , o Lenkijos teritorijoje, Klevinės kaime, gyveno Liškauskai. Po II pasaulinio karo šie gyventojai apsimainė sodybomis. Apie 1961 metus Liškauskai pasistatė naują medinį namą, kurį vėliau, apie 1976-1977 metus, pardavė nusigriovimui Kulpanams. Liškauskai pasistatė namą Sangrūdoje. 

Pasakojo Onutė Liškauskaitė - Kasparavičienė, kilusi iš Gunkliškių kaimo, šiuo metu gyvenanti Trakėnų kaime. 

Užrašė Rūta Pankienė, Sangrūdos gimnazijos muziejaus vedėja, 2020 m.

Trikampių kaimas yra Kalvarijos savivaldybėje, 4 kilometrai nuo Sangrūdos. 2001 metais kaime gyveno vienas gyventojas. Šiuo metu kaime gyventojų nėra.

Prisiminimais dalijasi buvusi Trikampių kaimo gyventoja, dabar gyvenanti Vilniuje, Violeta Valavičiūtė (gimusi 1971 metais) .

„Gera, o kartu ir graudu prisimint gimtąjį kaimą. Visas sodas buvo apsodintas pušimis. O pušis "kaip spato kotas", tokio dydžio pušis tėtė naktim sodino, nes dieną  „kolchoze" reikėjo dirbti .

Bet tikrai ne eilinis sodas buvo -  visas pušimis apsodintas!

Trikampių kaimo istorija susijusi, kaip pasakojo mano tėtė Petras Valavičius, su Žagariškių dvaru. Žagariškių dvare  buvo įkurta kaimo mokykla ir mokytojavo Ąržuolaitis (tikriausiai pavardė buvo Ąžuolaitis, nes vietine tarme Ąžuolą vadino ĄRŽUOLU, kaip ir uosį VUOSIU). Vėliau, pokario metu ,rengdavo gegužines, ten veikė pradinė mokykla, kurią ir aš baigiau.

 Dvaro ponas skyrė trims, tikriausiai dvaro samdiniams, Valavičiui, Drūčiui ir Talaišiui po sklypą žemės. Jie visi to sklypo kampuose pasistatė trobesius ir todėl pavadino kaimą Trikampių. Valavičius gyveno šiame kaime ilgiausiai, Drūčio sodyba taip pat žinau, kur stovėjo,o kur gyveno trečias gyventojas Talaišis,man nėra žinoma. Taip pat nežinau, po kiek skyrė ponas samdiniams žemės, bet mano senelis,Jonas Valavičius, kažkuriuo metu turėjo 38 margus žemės. Trikampių kaime niekuomet negyveno daug gyventojų. Vienu metu jame gyveno tik mano tėtė, slaugantis sergančią savo mamą.Kai ji mirė, tėtė sakydavo - išmirė pusė kaimo. Tarybiniais metais, kaimą bandė išnaikinti ir tėtę prievarta iškeldinti į Sangrūdos gyvenvietę.Bet tėtė nepakluso ir pats pasistatė sau vietoj senos pirkios naują namą,o savo sklypą apsodino pušimis ir vedė. Jam sukūrus šeimą, Trikampių kaime gyvenome trise: aš Violeta, mano mama Petrutė Valavičienė ir tėtė Petras Valavičius. Mirus tėvams kaimas ištuštėjo.

 Važiuojant nuo vieškelio link mūsų  (Valavičių sodybos) gražioj sodyboj gyveno Jasinskai. Čia dar vadinosi Zovodos kaimas. Žuvus vyrui, moteris išsikėle, pastatus nugriovė, neliko nė žymės apie sodybą. Šalia, tik kairėje pusėje, gyveno Griškai. Dabar dar stovi jų tuščias namas. Griškų Regina buvo paštininkė, vėliau ištekejo už taip pat paštininko Juozo Paplausko. Dešinėje, kitoj kelio pusėje,  nuo Griškų sodybos,  pakalnėje, gyveno Šalaševičiai. Dabar jie jau mirę. Jų sodyba šiuo metu gana apleista.. Toje pat pusėje, Valavičių sodybos  link,  auga didelė eglė, ten gyvenęs  vokietis Heine , vėliau pasikeitus vokiečiams su lietuviais (pokario metu buvo mainai), ten apsigyveno Liškauskai. Tai yra šviesaus atminimo Sangrūdos vaistininkės Angelės ir ilgametės Sangrūdos gimnazijos buhalterės Onutės Kasparavičienės tėviškė. Ši vieta jau Gunkliškių kaimas. Toliau Trikampiai ,toliau ant kalno gyveno (dabar sodybą prižiūri jų vaikai) Žilinskai, taip pat Gunkliškių kaimas. Pasiekų kaime gyveno Sakadelskas.”

 Pasakojo Violeta Valavičiūtė , kilusi iš Trikampių kaimo, dabar gyvenanti Vilniuje.

Užrašė Rūta Pankienė, Sangrūdos gimnazijos muziejaus vedėja, 2020 m.

Tai kaimas, kuris buvo Kalvarijos  savivaldybėje, Sangrūdos seniūnijoje.  Nuo Sangrūdos centro nutolęs 4 kilometrus link vakarų ir  besiribojantis su Trikampių, Gunkliškių kaimais, Lenkijos Respublika ir magistraliniu keliu A5 Kaunas-Marijampolė-Suvalkai. Šiuo metu kaime nuolatinių gyventojų nėra, tačiau veikia degalinė Baltic Petroleum. 

Senoliai pasakojo, jog šiame kaime tik XIX amžiaus  pabaigoje gyveno daug gyventojų ( gal apie 50-60 žmonių), o vėliau gyventojų vis mažėjo.  Nepriklausomos Lietuvos laikais (tarp pirmojo ir antrojo pasaulinių karų) čia buvo keletas sodybų ir žmonės vertėsi ūkine veikla. Gražus, tačiau kalvotas, apaugęs krūmynais kraštovaizdis nebuvo palankus ūkininkavimui. Sovietmečiu šis kaimas priklausė  Sangrūdos kolūkiui. Jo laukuose buvo sėjamos grūdinės kultūros, o kur ypatingai aukštos pakrantės, ar gilios pakriaušės (vietinių vadinamos ravais), ten būdavo šienaujama.  Dažniausiai nusišienauti plotus atiduodavo patiems kaimo gyventojams, nes iš to kaimo buvo sudėtinga ne tik susikrauti pakrantėje esančius kūgius, bet ir susikrauti juos į vežimus bei parsivežti į kolūkio kluonus. 

„Pasiekų kaimas buvo žymus savo pienine. Ji įkurta kolektyvizacijos pradžioje (apie 1947 metus) buvusioje pradinėje mokykloje. Apgriuvęs pastatas išlikęs iki šių dienų. Pienininku dirbo Kukis. Jo žmona Birutė dirbo Kalvarijoje, vadinamame ,,univermage“ (palaidota Brazavo kapinėse). Pieninėje ne tik buvo surinkamas iš gyventojų  pienas, bet ir vietoje dalinai perdirbamas. Pieninės pastatas buvo dviaukštis. Pirmame aukšte - cechas, o antrame  - pienininko gyvenamas butas. Vėliau, centralizavus pienines, ji buvo uždaryta, o pieninėje (kaip ją lig šiol vietiniai vadina) liko gyventi buvusi darbuotoja  Marija Drūtytė. Marija dėl šeimyninių aplinkybių  buvo likusi be namų - gyveno pas kaimo žmones Liškauskus arba pieninėje. Ten ji savo amželį ir baigė, o po jos daugiau niekas ten neapsigyveno. Dabar pieninės pastatas apleistas. Vienas iš žinomiausių ir paskutiniųjų kaimo gyventojų buvo Juozas Sakadelskas.  Tai ypatingai įdomaus būdo žmogus. Jis buvo be galo darbštus ir taupus. Buvo muzikantas, tad labai turtingas, todėl niekaip negalėjo išsirinkti  sau tinkamos pačios. Jaunam netiko nė viena, kuri jam simpatizavo, o nusenęs žvalgėsi į jaunikles, kurios iš jo tik šaipydavosi. Žmonės kalba, kad jis turėjo labai daug pinigų ir niekam neskolindavo ( nebent Tumeliams iš Salaperaugio), o pats net padoresnio rūbo neįsigydavo ar skanesnio kąsnio nenusipirkdavo. Juozas Sakadelskas buvo uolus katalikas ir kas sekmadienį važiuodavo į Kalvarijos bažnyčią, o po mišių, kol laukdavo autobuso, su draugu užeidavo į „knaipę“  (aludę). Kalbama, kad vieną dieną draugas atvažiavo į bažnyčią pagal naują madą pasiūtu paltu ( užapvalintais kampais), o Juozelis, žinia, naujam paltui pinigų gailėjo. Po mišių draugas pasigyrė, kad ,,va ,matai, mano paltas naujoviškas“. Juozas pažiūrėjo į jį ir pasišaipydamas atsakė: ,,Nu tep, gal tau tokio ir reikia, kad kampų neapsiusiotum“ . Ši istorija paliudija, kad J. Sakadelskas buvo iš tų žmonių, kurie nepraleisdavo progos pasišaipyti   vietoj to, kad būtų pasidžiaugęs nauju draugo apdaru.  Toks keistas būdas nulėmė, jog žmogus nugyveno atsiskyrėlio gyvenimą. XX amžiaus pabaigoje, kuomet pas visus žmones jau buvo elektra, dujinė viryklė, grindys ir t.t. jis gyveno ant aslos  plūktame namelyje, be elektros. Senatvėje duris atidarydavo tik tiems, kuriuos pažinojo, o pasamdytiems kokį nors darbą atlikti žmonėms gerai atsilygindavo.  

Tarpukaryje Pasiekų kaime gyveno Kalesinskai, Šimakauskai. Šių žmonių sodybų vietoje nieko nelikę. Šalia buvusios Šimakauskų sodybos, ant giminių žemės, sodybą pasistačiusi ir nuolat gyvena Lina Žemaitienė, todėl kaimo negalima laikyti visiškai išnykusiu. 

Pro Pasiekų kaimą net sovietmečiu nevažiuodavo joks autobusas. Į autobusų stotelę nueiti buvo toloka, o pravažiuojančių mašinų irgi nebuvo, nes tai kaimas prie pat buvusios sovietinės ,,geležinės sienos“. Šiuo laikmečiu, kai atsivėrė sienos,  Pasiekų kaimas  yra strategiškai geroje vietoje - kairiau nuo VIA Baltikos, pačiame pasienyje. Strategiškai geroje vietoje įsikūrus Baltic Petroleum degalinė. Šiuo metu tai ne jau gūdus užkampis.“ 

Prisiminimais apie Pasiekų kaimą dalijosi Angelė Babkauskienė ,kilusi iš Mergutrakių kaimo ir  jame gyvenanti iki šiol bei Onutė Kasparavičienė ,kilusi iš Gunkliškių kaimo, besiribojančio su Pasiekų kaimu, gyvenanti Trakėnų kaime. 

Užrašė Rūta Pankienė, Sangrūdos gimnazijos muziejaus vedėja, 2020 m

Už 6 kilometrų  į rytus nuo Sangrūdos, tarp Papartėlių ir Sūsninkų miškų, dešinėje kelio Lazdijai – Kalvarija pusėje,  keletas tuščių sodybų ir vienišas kryžius. Tai Slabatkos kaimas, aplinkinių kaimų gyventojų neretai ir Slabadėlė vadinamas.  Tuščias, liūdnas, be gyventojų.  

O kaimo būta labai gyvybingo. Atsirado jis tikriausia labai seniai. Sakoma, kad  žmonių šioje vietovėje gyventa jau akmens amžiuje. Apie tai byloja archeologų vykdyti kasinėjimai ir arime aptiktos 2 smulkios titnago nuoskalėlės su skaldymo rankose požymiais. Data -  akmens amžius.  

Pagal visuotinį 1923 metų gyventojų surašymą, Slabatkos kaime gyveno 53 gyventojai. Susumavus tų pačių metų Rudaminos bažnyčios santuokos metrikų knygoje užfiksuotus asmenvardžius, aiškėja, kad tarp Slabatkos kaime gyvenusių lietuvių  dominavo Žukauskų pavardė. 

Pasak liudytojų, nemaža kaimo gyventojų dalis buvo žydai. Iš 11 kaime buvusių sodybų keturiose ar penkiose gyveno žydai. Žydų būta labai turtingų. Dauguma jų prekiavo įvairiais daiktais, maisto produktais. Su kitais kaimo gyventojais sugyveno labai draugiškai. Netgi į vestuves kaimynus kvietė. O žydiškos vestuvės būdavo labai prašmatnios, nuotaka puošdavosi raudona suknele, daug šokdavo. Žydų bendruomenė ypač švęsdavo šabą. Šabo metu kepdavo macą, kurios eidavo kaulyti ir kaimynų lietuvių vaikai. Ir ,aišku, gaudavo paskanauti. Šabo metu į kaimą atvykdavo rabinas iš Kalvarijos, vykdavo apeigos.  

Deja, tragiškojo holokausto neišvengė ir šio kaimo gyventojai. Visus kaimo žydus išvarė į Katkiškę už Lazdijų, kur jie buvo sušaudyti. Dar ir dabar, pasakodama šią istoriją, 84 metų liudytoja, tada buvusi 8-metė, apsipila ašaromis prisiminusi pasmerktųjų raudas ir šauksmus. Jos tėvas visą savo gyvenimą negalėjo sau atleis už tai, kad prašomas kaimyno paimti pakelėje paliktą kūdikį, prasitarė, kad ją,Sorbkę (toks buvo mergaitės vardas), perkrikštys. Tada jos tėvas nusprendė geriau mirti kartu, nei išsižadėti tikėjimo ir kūdikio sutartoje vietoje nepaliko. Vienam vyrui pavyko pabėgti ir pasislėpti miške buvusiame apkase. Jurgis Žardeckas  jam nunešdavo maisto. Po kiek laiko pastebėjo, kad yra sekami. Bėglys vieną naktį dingo. Jo likimas nėra žinomas. 

Ištuštėjus sodyboms, į jas buvo leista kraustytis lietuvių šeimoms. Vienoje tokioje sodyboje, priklausiusioje žydo Biomkės šeimai, buvo įsteigta mokykla, apgyvendintos Jurgio Žardecko  ir Andriaus Pečiulio šeimos. Šis pastatas, kaip kaimo simbolis, stovi ir dabar. Šalia jo -  ir anksčiau minėtas kryžius, pastatytas kaimo gyventojų 1989 m., Lietuvos atgimimo proga. 

Pirmoji mokytoja į Slabatką atvyko iš Kalvarijos. Tai Janina Puzaraitė (daininkės Irūnos tėvo teta). Į mokyklą rinkosi vaikai iš aplinkinių kaimų. Viename kambaryje tilpo visa pradinė mokykla. Buvo viso 4 klasės, kuriose mokėsi nuo 3 iki 6 vaikų. Mokė viena mokytoja. Pokario mokytojai dirbti buvo sunku. Teko laviruoti tarp „naktinių svečių“ iš miško ir „dieninių“, atvykstančių iš Lazdijų. Vieną kartą, kai kukliame mokytojos kambarėlyje vakarojo partizanai, kaimynų mergaitė pastebėjo iš už miško išnyrantį sunkvežimį, pilną stribų. Laiku įspėti partizanai pasislėpė šalia buvusiame beržynėlyje. Atvykėliai apsuko sodybą, iškratė visas kertes ir išlaikė jos gyventojus įkaitais visą naktį. Tuo tarpu partizanai gulėjo visai šalia, beržynėlyje. Mokytoja buvo labai tikinti, bet lankytis Rudaminos bažnyčioje vengė. Į bažnyčią eidavo į Šeštokus, kur jos niekas nepažinojo.  Mokykloje vykdavo ir šokiai, į kuriuos rinkdavosi aplinkinių kaimų jaunimas, ateidavo net Mockų bernai.   

Mokykla gyvavo gana ilgai. Daug metų joje išdirbo šio kaimo šviesuolė mokytoja Veronika Skeberdienė. Jos vyrą Emilijų Skeberdį pažinojo visos apylinkės žmonės. Jis dirbo veterinarijos gydytoju ir dažnai gelbėjo ne vieno gyventojo sergančius gyvulius. Emilijus Skeberdis vienintelis vis dar gyvas Slabatkos kaimo gyventojas. Deja, iš šio kaimo išvykęs jau senokai. 

Slabatkos kaimo gyventojas Jurgis Žardeckas ir jo žmona Ona Žukauskaitė – Žardeckienė buvo kaimo siuvėjai. Ona siuvo namie, o Jurgį dažnai kitų kaimų gyventojai išsiveždavo į savo namus. Jis ypač garsėjo kaip geras „galefe“ kelnių siuvėjas. Žukauskas Antanas (Onos Žardeckienės tėvas) buvo labai geras stalius. Jis aprūpindavo aplinkinių kaimų ūkininkus įvairiais žemės ūkio padargais, rogėmis, vežimais. 

Kiekvienas kaimas turi ir savo išdaviką. Tokį turėjo ir Slabatkos kaimas. Kaimo gyventojas Kavaliauskas prisidėjo sudarinėjant tremiamųjų sąrašus. Tiksliau jis juos tikrindavo ir nuo jo malonės priklausydavo, kas išvažiuos į Sibirą. 

Pats kaimas pokario laikotarpiu buvo priskirtas P. Cvirkos kolūkiui. Gyventojų vis mažėjo. Vieni išsikėlė į kitus kaimus ar išvyko į miestus, kiti iškeliavo amžinybėn. Ilgą laiką kaime gyveno tik spetyni žmonės. Vieni atvykdavo, kiti išvykdavo, o skaičius likdavo toks pat. 2008 m. kaimo gyventojų sąrašas: 

  • Klemensas Kardokas gim. 1948 m.; 
  • Veronika Skeberdienė gim. 1928 m.; 
  • Emilijus Skeberdis gim. 1926 m.; 
  • Julijona Šukvietienė gim. 1926 m.; 
  • Jonas Šukvietis gim. 1952 m.; 
  • Linas Čeplinskas gim. 1975 m.; 
  • Zita Marė Zuikevičienė gim. 1941 m. 

Tragiška paskutinio kaimo gyventojo Klemenso Kardoko lemtis. Jis dėl savo neatsakingumo sušalo savo namuose. 

Šiuo metu išlikusios tik 4 kaimo sodybos. Tai žydo Biomkės namas, kuriame buvo mokykla (jį nupirkęs Laimius Levickas iš Rūdelės kaimo), Jono Žukausko, Leono Žaliausko ir Klemenso Kardoko sodybos. Jos, deja, tuščios.

Informaciją surinko Sangrūdos bibliotekos  bibliotekininkė Margarita Žardeckienė . 

Informacijos šaltiniai: https://lt.wikipedia.org/wiki/SlabatkaGytis Piličiauskas „Marijampolės ir Kalvarijos sav. 2011 m. archeologinių žvalgymų ir žvalgomųjų tyrimų ataskaita“, Deimantė Aidukaitė „Buvusios Senių apskrities vietovardžiai ir asmenvardžiai, užfiksuoti 1922 – 1938 m. bažnytiniuose metrikuose“; Sangrūdos seniūnijos Ūkinės knygos; Irenos Žardeckaitės – Palionienės, gimusios 1934 m. Slabatkos kaime, prisiminimai. 

2018 m.

Mokyklos abiturientų laidos