Ką privalome žinoti, kad prireikus galėtume suteikti adekvačią pagalbą savo vaikams? 

Pastebėkite pokyčius savo vaikų elgesyje

Pirmas ir labai svarbus momentas – atpažinti, ar jūsų vaikas patiria mokykloje patyčias. Tikrai ne visi vaikai apie tai prasitaria tėvams, kitiems šeimos nariams ar mokytojams. Daugelis yra linkę slėpti savo jausmus ir išgyvenimus, nes atvirą pasipasakojimą dažnas traktuoja kaip skundimą. Paaugliai taip pat jaučiasi nepatogiai pasakodami savo problemas, nes brendimo laikotarpiu išgyvena norą atsiskirti nuo tėvų, o tai reiškia, siekia visą atsakomybę prisiimti sau, nenori pripažinti, jog kartais jiems taip pat reikia pagalbos arba tiesiog žino, kad tėvų kompetencija padėti jiems yra per menka.

Tad faktas, kad tyla ir nekalbėjimas apie santykius mokykloje, dar nereiškia, kad problema neegzistuoja, anaiptol. Pirmuoju signalu, bylojančiu apie galimai patiriamas patyčias, tampa pasikeitęs vaiko elgesys. Artimai bendraujantys šeimos nariai pokyčius tikrai pastebės iš karto. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į vaiko nenorą eiti į mokyklą be jokios priežasties, irzlumą, liūdesį, neįprastą emocingumą iš jos grįžus. Dar aiškiau apie vaiką užklupusias problemas signalizuoja sugadinti vaiko daiktai, rūbai, mėlynės, įdrėskimai ar kitos fizinio smurto žymės.

Pirmoji reakcija – išklausyti

Kokia turėtų būti tėvų reakcija? Visų pirma – išklausykite. Psichologė Vaida Babrauskienė pataria pokalbį pradėti ne klausinėjimu, bet savo pastebėjimų pasidalinimu. Pavyzdžiui, „Pastebiu, jog išgyveni kažkokį nerimą, susijusį su mokykla“ (jei pasireiškia tik vaiko emocinės reakcijos), arba, „Pastebėjau, kad tavo rūbai suplyšę, o tu sunerimęs. Įtariu, kad mokykloje tau kažkas nutiko“.

Leiskite išsipasakoti vaikui. Nemoralizuokite, nepatarinėkite, neaiškinkite, negąsdinkite patyčių fantomu, bet pasistenkite išgirsti. Išsiaiškinkite, ar tai vienkartinis konfliktas, ar tokio pobūdžio konfliktai vyksta dažnai. Būtinai pasakykite vaikui, kad pasipasakodamas pasielgė labai teisingai, padrąsinkite, patikinkite, kad jis besąlygiškai gali tikėtis jūsų pagalbos bet kada. Pokalbio metu paklauskite, kokios pagalbos iš jūsų tikisi pats vaikas. Tik išgirdę atsakymus kartu su juo planuokite atitinkamus veiksmus ir priimkite sprendimus.

Mokykite spręsti konfliktus

Labai dažnai vaikai išsipasakoję tėvams ir sulaukę padrąsinimų nori išvengti suaugusiųjų įsikišimo ir pabandyti problemą išspręsti patys, ypač jei konfliktas vienkartinis ir vaikas jaučiasi pats prisidėjęs prie tokios įvykių raidos arba bijo dar didesnių priekabių ir bendraamžių atstūmimo, jei vyksta nuolatinis tyčiojimosi procesas.

Jei išsiaiškinate, kad tai vienkartinis konfliktas, kad ir kaip būtų sunku, jūs galėtumėte leisti vaikui pačiam užbaigti konfliktą, tačiau prieš tai su juo reikia aptarti jo planuojamus veiksmus ir galimus tų veiksmų rezultatus. Taip pat turėtumėte aptarti tolimesnius veiksmus, jei kartais pirmasis mėginimas nepavyktų. Psichologė pabrėžia, kad ypač SVARBU stebėti, kad dėl patirties stokos vaiko planuose neatsirastų kerštavimo elementų, kas skatintų tolimesnę konflikto plėtotę. Tačiau leisti „pabandyti pačiam”, anot Vaidos yra būtina, nes „leisdami vaikui pačiam planuoti veiksmus, kreipdami juos taikiu problemos sprendimo keliu ir parodydami, jog vaikas neprivalo iš karto rasti tinkamiausio sprendimo, o gali klysti ir ieškoti geresnio, jūs stiprintumėte jo savaveiksmingumo jausmą ir apsaugotumėte nuo bejėgiškumo pojūčio. Taip pat vaikas jaus, kad pasitikite juo, jo nekritikuojate, kas leis jam labiau pasitikėti jumis ir jausti jūsų psichologinę paramą.”

Abejojantiems savo ar vaiko kompetencija išspręsti mokyklinę situaciją saugiai, Vaida rekomenduoja kreiptis į mokyklos psichologą, kuris galėtų suteikti diskretišką pagalbą apsaugant jūsų vaiką neišduodant informacijos šaltinio. Būtų labai gerai, jei jūsų vaikas šį pagalbos būdą žinotų, juo pasitikėtų ir mokykloje jaustųsi turintis jam atstovaujantį suaugusį asmenį.

Patyčių atveju nedelskite kreiptis pagalbos

Jei konfliktas ne vienkartinis, ir išsiaiškinate, kad jūsų vaikas nuolat patiria priekabes ir pažeminimus – informuoti klasės auklėtoją, mokyklos pagalbos vaikui specialistus ir mokyklos administraciją būtina nedelsiant. Patyčios dažniausiai yra grupinis procesas, jame dalyvauja ne tik patyčių iniciatoriai-vykdytojai, bet ir stebėtojai, suteikiantys toms patyčioms palaikymą. Tad sustabdyti jas gali tik bendros jūsų visų pastangos. „Tėvai turi didelę galią padėti mokyklose suvaldyti patyčių apraiškas padrąsindami savo vaikus kreiptis pagalbos, įgalindami juos konstruktyviai spręsti vienkartinius konfliktus, ir bendrai su mokyklos bendruomene spręsdami pasikartojančias netinkamo elgesio apraiškas,” – tėvų vaidmenį patyčių situacijoje reziumuoja psichologė.

Padėkite vaikui ugdyti savivertę bei pasitikėjimą savimi

Dar vienas svarbus klausimas, kirbantis tikrai ne vieno tėvo širdyje – ar įmanoma savo vaiką paruošti tokioms situacijoms? Kaip auginti emociškai stiprų, stiprios savivertės žmogų, kuris netaptų patyčių auka?

Savo patirtimi šiais klausimais dalijasi DofE nacionalinės programos vadovė, Inga Čėsnaitė. Ji, visų pirma, pabrėžia pasitikėjimo savimi, stiprių socialinių įgūdžių svarbą ir išskiria vieną svarbų gebėjimą – psichologinį atsparumą. „Tai asmens gebėjimas net ir patyrus nesėkmę ar susidūrus su sunkumais nepasiduoti ir toliau siekti savo užsibrėžto tikslo, veikti pagal savo vertybes. Stipresniu psichologiniu atsparumu pasižymintis vaikas nebijo pasipriešinti skriaudėjams, nebijo nepaklusti jų reikalavimams arba kreiptis pagalbos į suaugusius, kuriais pasitiki. Jis žino, kad yra buvę sunkių situacijų, bet visada yra būdas kaip išeiti iš tos situacijos ir kad tokia situacija nesitęsia amžinai,” – savo įžvalgomis dalijasi Inga.

Vienas iš patarimų tėvams, norintiems ugdyti savo vaikų pasitikėjimą savimi – sudominti juos neformalaus ugdymo programomis, kurių metu vaikas gali labai aiškiai pamatyti savo veiklos rezultatus. Puikus pavyzdys – tarptautinė DofE programa, kurios kiekvienas dalyvis kviečiamas išsikelti asmeninio tobulėjimo tikslą savanorystės, sporto, įgūdžių lavinimo srityse. Dalyvis pažada sau pačiam ir programos mentoriui, kad, pavyzdžiui, per 6 mėn. perskaitys 3 knygas anglų kalba. Ir perskaito! Būtent šie, pačių pasiekti apčiuopiami rezultatai, anot Ingos, padeda jaunuoliui patikėti, kad jis gali padaryti, tai ką užsibrėžė, o taip auga pagarbos sau jausmas. Paaugęs pasitikėjimas savimi atveria duris toliau jaustis drąsesniu ir imtis didesnių iššūkių.

Tad reziumuojant galima teigti, kad vaikai ir jaunuoliai, priklausantys įvairioms alternatyvioms bendruomenėms, net ir susidūręs su patyčiomis ar atstūmimu mokykloje, gali jaustis tvirtais, išsaugoti pasitikėjimą savimi. Taip pat svarbu nepamiršti, kad vaiko pasitikėjimą savimi bei psichologinį tvirtumą taip pat augina ir tėvų meilė, pagarba, dėmesys bei tikėjimas vaiko jėgomis.

 ***

 

Jei vaikas leidžia laiką namie ir naudojasi kompiuteriu neišlysdamas iš kambario – tai dar nereiškia, kad jis yra saugus ir nieko jam negali atsitikti. Naudodamiesi kompiuteriu vaikai gali gauti naudingos informacijos, tačiau gali susidurti ir su nemaloniomis situacijomis – patyčiomis.

VAIKŲ SAUGUMO UŽTIKRINIMAS ELEKTRONINĖJE ERDVĖJE:

  • Geriausia kompiuterį laikyti bendrojo naudojimo patalpoje. Periodiškai tikrinant sužinosite, ką jūsų vaikas veikia su kompiuteriu.
  • Svarbu su vaiku aptarti ir išaiškinti, kokios informacijos nederėtų ir yra rizikinga skelbti internetinėje erdvėje.
  • Kalbėkite su vaikais apie galimą riziką bendraujant su nepažįstamais žmonėmis (kiek galima apie save pasakoti). Domėkitės, ar vaikas supranta, yra tikras, kad informacija suteikta nepažįstamam asmeniui nebus panaudota netinkamais tikslais, bus paviešinta.
  • Aptarkite su vaiku jei jis eina susitikti su internetiniu draugu. Svarbu aptarti realius pavojus, padarinius su kuriais gali susidurti vaikas. Imkitės saugumą užtikrinančių veiksmų (palydėkite vaiką ir įsitikinkite, kad internetinis draugas yra tas, kuo prisistatė, susitikimą planuoti tik viešoje vietoje, kur lankosi daug žmonių).
  • Domėkitės puslapiais, kuriuose dažniausiai lankosi jūsų vaikai. Žinokite kokie puslapiai virtualūs, kokie populiarūs, kokia veikla gali užsiimti vaikai naršydami internete, kokios yra naujovės.
  • Įvedus vaiko vardą pavardę į paieškos sistemą galima rasti informacijos kaip vaikas save pateikia internete, kokiu komentarus rašo, kokią informaciją skelbia apie save ir kt.
  • Į kompiuterį galima įdiegti stebėjimo ir filtravimo programas. Apie tai daugiau puslapyje: http://www.draugiskasinternetas.lt/lt/adult/veikite/filters

VAIKAS PATIRIA ELEKTRONINES PATYČIAS. REKOMENDACIJOS TĖVAMS.

  • Paaiškinkite, kaip vaikas gali išvengti patyčių (keisti privatumo nuostatas, blokuoti siuntėją, pranešti apie kitų įžeidinėjimus ir netinkamą elgesį svetainės administratoriams arba https://www.draugiskasinternetas.lt/)
  • Išsaugokite įrodymus – skriaudėjo žinutes ir laiškus, kad būtų galima parodyti tretiesiems asmenis aiškinantis situaciją.
  • Kalbėkite su savo vaiku ir jį išklausykite. Vaikui svarbu jaustis išgirstam it priimtam, todėl nesmerkite vaiko, net jeigu ir patyčios prasidėjo dėl vaiko neapgalvoto poelgio.
  • Kreipkitės į ugdymosi įstaigą, jeigu skriaudėjai yra vaiko bendraklasiai ar tos pačios mokyklos mokiniai.
  • Ignoruokite skriaudėją arba parašykite laišką su įsėjimu, kad jei patyčios nesiliaus, kreipsitės į atitinkamas institucijas (policija, valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, ryšių reguliavimo tarnyboje veikianti karštoji linija).
  • Įtraukite vaiką į veiklas, kad vaikas galėtų susirasti naujų draugų , jaustis saugus ir priimamas. Tai padėtų vaikui labiau pasitikėti savimi, atkurti savivertę.

POŽYMIAI, KAD VAIKAS TYČIOJASI IŠ KITŲ ELEKTRONINĖJE ERDVĖJE.

  • Perdėtas noras naudotis kompiuteriu.
  • Vaikas gali naudoti skirtingus vartotojų vardus, skirtingus el. paštus.
  • Vaikas agresyviai elgiasi realiame gyvenime. Gali bendrauti su skriaudėjais
  • Vaikas gali slėpti, nepasakoti ką veikia internete. Jums užėjus į kambarį gali staiga uždaryti svetainės langą, išjungti kompiuterį.

KAI VAIKAS TYČIOJASI. REKOMENDACIJOS TĖVAMS.

  • Aptarkite bendravimo internete etiketą su vaikais. Tiek virtualioje, tiek elektroninėje erdvėje egzistuoja tam tikro bendravimo taisyklės. Vaikams galima paaiškinti, kad bendraujant virtualioje erdvėje su kitai reikėtų elgtis taip pat pagarbiai, kaip ir realiame gyvenime.
  • Kalbėkitės su vaiku apie elektronines patyčias, apie jų padarinius. Reikia pabrėžti vaikams, kad nors ir patyčios vyksta elektroninėje erdvėje, vaikui tos patyčios gali skaudėti tikrovėje.
  • Ribokite naudojimąsi technologinėmis priemonėmis. Galima leisti vaikui naudotis kompiuteriu tik tuomet, kai suaugusieji būna namuose. Į savo namų kompiuterį galima įsidėti blokavimo, informacijos filtravimo sistemas.
  • Svarbu vaikui rodyti tinkamą elgesio pavyzdį, nes vaikas perima elgesio modelį stebėdami aplinką, artimus žmones.
  • Sukurkite apribojimus už netinkamą elgesį internetinėje erdvėje. Galite apriboti vaiko privilegijas naudotis kompiuteryje.

POŽYMIAI, KAD VAIKAS PATIRIA ELEKTRONINES PATYČIAS:

  • Vaikas nustoja naudotis telefonu ar kompiuteriu.
  • Vaikas vengia kalbėti apie tai, su kuo bendrauja internete, ką jame veikia.
  • Vaikui dažnai kinta nuotaika.
  • Ankščiau dažnai naudojęsis telefonu ar kompiuteriu, dabar visiškai nustoja tai daryti.
  • Po naudojimosi kompiuteriu vaikui dažnai kyla neigiami jausmai (liūdesys, pyktis ir kt.)

NAUDINGI PUSLAPIAI:

https://www.bepatyciu.lt/

https://www.esaugumas.lt/lt

https://www.draugiskasinternetas.lt/

https://www.vaikulinija.lt/